view counter
5 Meilės kalbos. WEBseminaras
view counter
Medaus namai
view counter
Miesto foto studija
view counter

Kaip vaikai supranta mirtį ir išgyvena netektis?

Psichologė Inga Šulcienė / www.sulciene.lt

Mirties tema yra tokia pat natūrali kaip ir gimimo. Vaikai apie mirtį galvoja žymiai daugiau, negu apie tai kartais įsivaizduoja suaugę žmonės. Apie mirtį galima kalbėtis tada, kai vaikui apie tai kyla klausimai, kai jis pradeda domėtis reiškiniais, kuriuos pastebi savo aplinkoje. Dažniausiai šie klausimai iškyla apie 4-6 gyvenimo metus, tačiau tai labai individualu ir priklauso nuo kiekvieno vaiko brandos.

Anksčiau ar vėliau vaikas susiduria su akistata, kad mirtis egzistuoja, todėl nereikėtų dirbtinai šios temos vengti. Ši tema dažniausiai atrodo baisi ir gąsdina suaugusius, tačiau vaikai mirtį suvokia kitaip, natūraliau. Kalbant su vaiku apie mirtį reikėtų suteikti jam tiek informacijos,  kiek jis klausia. Vaikams dažniausiai labai patinka klausytis įvairiausių pramanytų istorijų, pasakų, legendų. Juk pasakose, kur realybė susipina su fantazijomis, mirties tema būna dažna. Klausydamiesi tokių istorijų vaikai jiems suprantama forma ir kalba susipažįsta su juos supančio pasaulio dėsniais bei reiškiniais.

Dažniausia pirmoji vaiko netektis – gyvūno

Dažniausiai pirmoji netektis, su kuria susiduria vaikai – tai mylimo gyvūnėlio mirtis. Neretai suaugę nepakankamai įvertina vaiko išgyvenimus, susijusius su augintinio praradimu. Natūralu, kad vaikas gali į tai reaguoti liūdėdamas, pykdamas, jausdamas kaltę ar pasimetimą. Vaiko reakcijos gali būti labai skirtingos, tai priklauso nuo vaiko amžiaus bei santykių, kurie siejo jį su augintiniu. Atsižvelgiant į tai, tėvai turėtų priimti ir padėti vaikui išgyventi šiuos jausmus, o ne stengtis nustumti juos į šalį. Ši patirtis vaikui be galo svarbi.

Pasak W. James, su augintinio mirtimi susijusios mintys bei elgesio būdas vaikystėje suformuoja pagrindą modelio, kurio vėliau nuolat laikomasi išgyvenant visas kitas netektis. Visgi neretai pasitaiko nuostata, kad tam, jog vaikas neliūdėtų, reikia kaip galima greičiau nupirkti kitą gyvūną. Tačiau ši nuostata klaidinga. Santykiai su žmonėmis, gyvūnais ir netgi su mėgstamais daiktais yra unikalūs. Tam, kad vaikas galėtų vėl užmegzti kitokį santykį su nauju augintiniu reikia, kad jis užbaigtų emocinius santykius su mirusiu gyvūnu. Tinkama tėvų reakcija būtų parodymas, kad jie supranta, kaip jaučiasi jų vaikas ir kad jiems taip pat dėl to labai liūdna. Tikriausiai po to kartu būtų nusprendžiama, kur gyvūnas bus palaidotas. Jei vaikui sunku kalbėtis apie savo išgyvenimus, vyresniems vaikams galima pasiūlyti parašyti atsisveikinimo laišką, mažesniems – nupiešti piešinį.

Mirties baimė

Manoma, kad mirties baimę vaikai perima iš suaugusiųjų pasaulio. Vaikai galvoja apie mirtį, tačiau tai daro be baimės, būdingos suaugusiesiems. Vaikų emocinės reakcijos į mirtį stiprumas tiesiogiai priklauso nuo vaiką supančių suaugusiųjų reakcijos, nerimo, susijusio su mirtimi. Tačiau apie 5-9 m. mirties baimė aplanko beveik visus vaikus. Vaikas ima atrasti ir palaipsniui suvokti erdvės ir laiko sąvokas, taip pat tai, kad gyvenimas turi pabaigą. Šie atradimai sustiprina jo nerimą dėl savo artimųjų, vaikas pats ima bijoti mirties. Šios baimės atsiradimas yra natūralus, susijęs su vaiko raida, ir rodantis, kad vaiko asmenybė žengia svarbų žingsnį link brandos.

Dažnai suaugę nesuteikia vaikų netekties išgyvenimams tiek reikšmės, kiek reikėtų. Tai vyksta ir todėl, kad suaugusieji tiesiog nežino, kaip ir ką sakyti vaikui, kai miršta kas nors iš artimų vaikui žmonių. Kaip vaikas suvoks netektį, priklauso nuo jo amžiaus.

Vaikiškas mirties suvokimas

Iki 5 m. amžiaus vaikai nesuvokia mirties kaip baigtinio proceso. Jie nesieja mirties su savo asmeniu, negalvoja, kad ir patys kažkada mirs. Šiame amžiuje vaikai laiką suvokia kaip bėgantį ratu: rytas, diena, vakaras, taip ir gyvenimas jiems gali atrodyti kaip nesibaigiantis procesas: esi mažas, užaugi, tampi didelis, paskui senas ir vėl mažas. Taip vaiko sąmonėje gali kaitaliotis gyvenimo ir mirties supratimas. Šiame amžiaus tarpsnyje kai kurie vaikai gali galvoti, kad miręs žmogus išvyko ir dar grįš, arba, kad jo nemato, nes jis nebegyvena kartu su visais.

Vaikai maždaug iki 10 m. mąsto konkrečiai ir negeba suvokti abstrakčių sąvokų prasmės. Todėl kalbant su mažais vaikais apie mirtį svarbu tinkamai jiems paaiškinti. Jei tokio amžiaus vaikui suaugę sakys apie mirusį senelį, kad „senelis miega“, jis gali pradėti bijoti eiti miegoti arba išsigąsti, matydamas miegančius žmones. Vieną kartą teko stebėti 4 m. mergaitę, kuri labai nusiminė, kai jai pripūstas balionas netikėtai sprogo. Tuomet mama jei paaiškino, kad "tikriausiai balionas jau senas ir dėl to taip greit susprogo". Kiek nustebusi mergaitė atsisuko į mamą ir paklausė: „mūsų močiutė jau sena ar ji irgi susprogs“. Šis pavyzdys iliustruoja, kaip vaikai gali konkrečiai suvokti ir padaryti savas išvadas. Šiame amžiuje vaikams būdingas egocentriškumas, todėl jie gali įsivaizduoti, kad jų mintys, jausmai, norai ir poelgiai gali būti priežastimi to, kas atsitinka su jais ir su aplinkiniais žmonėmis. Kartais dėl tokio mąstymo ypatumų vaikai gali įsivaizduoti, kad yra kalti dėl kažkieno mirties, nes kažkada apie tą žmogų blogai pagalvojo arba jo neklausė. Todėl labai svarbu vaikams paaiškinti, kad jie nėra kalti dėl to, kas atsitiko.

5–9 metų vaikų susidomėjimas mirtimi padidėja. Jie pradeda suprasti, kad mirtis – negrįžtamas procesas. Mirties priežastį linkę suvokti kaip nulemtą išorinių jėgų. Taip pat gali išlikti ir įsivaizdavimas, kad jų pačių mirtis neįmanoma. Tokio amžiaus vaikui gali kilti daug klausimų apie mirtį. Svarbu, kad suaugę galėtų su vaiku, išgyvenančiu netektį, pasikalbėti, nepalikti jo vieno. Mirties suvokimui reikalingi konkretūs patvirtinimai -laidojimo ritualai, apeigos, kapas. Todėl svarbu, kad vaikas taip pat galėtų dalyvauti laidotuvėse, prieš tai jį tam paruošiant, paaiškinant, kaip laidotuvės vyks.

Virš 10 m. vaikai mirtį supranta jau abstrakčiau, plačiau suvokia mirties padarinius. Todėl ir į mirtį vaikai šiame amžiuje gali reaguoti žymiai audringiau. Pamažu vaikai pradeda suvokti mirties neišvengiamumą – kad miršta visi. Tai didina nerimą, nesaugumą. Ypač sukrečia tėvų ar brolių/seserų netektys, nes tai supurto vaiko gyvenimo pamatus. Todėl labai svarbu, kad artimieji būtų emociškai pasiekiami vaikui ir galėtų padėti jam įveikti netektį kalbėdamiesi ir nebijodami dalintis net ir savo išgyvenimais.

Reakcija į netektį

Visi vaikai reaguoja į netektis. Vaiko prisitaikymas prie netekties priklauso nuo vaiko amžiaus, patirties, šeimos santykių netekčiai ištikus. Kuo vyresni vaikai, tuo jų reagavimo į netektį reakcijos yra artimesnės suaugusiųjų reakcijoms. Kai vaikas patiria netektį, jis gali išgyventi įvairius jausmus: sąmyši, kaltę, pyktį, baimę, bejėgiškumą, liūdesį, kontrolės praradimo jausmą, jausmą, kad esi išduotas ir t.t. Kai kurie vaikai gali labai užsisklęsti savyje, atsiriboti ir vengti kontaktų. Kiti priešingai - stengtis būti labai paslaugiais, paklusniais ir besirūpinančiais kitais. Reakcijos į netektį gali būti labai įvairios, skirtingoms raidos pakopoms būdingos savos problemos. Pavyzdžiui, keturmetis vaikas, netekęs vieno iš tėvų, dėl jam būdingo egocentriškumo gali jaustis atsakingas dėl šios netekties, o paauglys, išgyvenantis netektį, gali demonstruoti daug agresijos, nukreiptos į aplinką arba į save. Po netekties išgyvenimai, jausmai, įvairūs fiziniai simptomai (miego, valgymo sutrikimai, pilvo, galvos skausmai) gali būti gana stipriai išreikšti ir tai yra normalu, tačiau jei tai užsitęsia pernelyg ilgai, vertėtų pasikonsultuoti su specialistais.

Psichologo pagalba gali būti reikalinga esant šiems požymiams: ilgas depresijos laikotarpis, kurio metu vaiko interesai ir veikla susiaurėja; miego ir valgymo sutrikimai; stipriai išreikšta baimė pasilikti vienam; ženklus elgesio pokyčiai (elgiasi kaip žymiai mažesnis, vengiantis elgesys); mirusiojo mėgdžiojimas; nenoras gyventi, bandymai žudytis; save žalojantis elgesys.
 

Vaikai laidojimo apeigose

Praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, deja, skaudžios netektys ištinka ir vaikus. Netektys visada susiję su sunkiais ir prieštaringais jausmais – sielvartu, liūdesiu, pykčiu, širdgėla, nerimu, baime. Tam, kad žmogus galėtų priimti netektį, turi turėti galimybę išreikšti, išgyventi šiuos jausmus. Ritualai, kurie susiklostė per šimtmečius turi ir savo psichologinę prasmę. Laidotuvių papročiuose gali atrasti psichologinę, socialinę dvasinę pagalbą netekties išgyvenantiems žmonėms. Dalyvavimas laidotuvėse padeda priimti mirties faktą kaip realų, leidžią išreikšti sunkius jausmus, artimieji sulaukia aplinkinių palaikymo ir užuojautos. Todėl jei yra galimybė, tuomet nereikėtų vengti, kad vaikas dalyvautų laidotuvėse. Tačiau jei vaikas nenori dalyvauti laidotuvių apeigose, tikrai nereikėtų versti jį tai daryti.

Svarbu, kad suaugę jautriai ir vaikui suprantama kalba atsakytų į jam rūpimus klausimus ir neišsigąstų bei neperduotų vaikui savo baimės. Sunerimti reikėtų tuomet, jeigu vaikas kalbėtų apie nenorą gyventi, pernelyg daug kalbėtų apie mirtį. Tai būtų ženklai, kad vaikui reikalinga pagalba ir jis susiduria su sunkumais, kurių negeba įveikti.